Klaidos žinutė

Deprecated function: The each() function is deprecated. This message will be suppressed on further calls - _menu_load_objects() (eilutė 579/home/levashov/domains/levashov.lt/public_html/includes/menu.inc).

Apie mane

Šiame puslapyje aš Jums papasakosiu apie save. Parodysiu Jums kelis oficialius popierius ir fotografijas (aš juos vadinu “Tvirtinamaisiais Raštais”) ir pakankamai smulkiai supažindinsiu su savo gyvenimo kronika. Tuo tikslu aš rašau knygą, kurioje maksimaliai teisingai ir tiksliai aprašau kai kuriuos įvykius ir nuotykius, kuriuos man teko pergyventi.

Mano sielos veidrodis

1 Tomas. Gera tarybinėj šaly gyventi…

Autobiografinė kronika

Priežastys, kodėl aš ėmiausi aprašyti savo gyvenimą, gana trivialios (gyvenimiškos). Gana ilgą laiką man teko pasakoti apie kai kuriuos savo gyvenimo įvykius ir labai tankiai mano pasakojimai sugrįždavo pas mane tokia forma, kad aš net nenumaniau, kad gali atsirasti toks „folklioras“. Mano pasakojimai apaugdavo tokiais „faktais“, kad net man būdavo įdomu jų pasiklausyti. Antra priežastis, kuri mane pastūmėjo tokiam „žygdarbiui“, buvo todėl, kad periodiškai atsirasdavo žmonės, kurie siūlėsi parašyti apie mane knygą, bet kiekvieną kartą mane kažkas sulaikydavo. Kartą aš net sutikau, kad viena amerikiečių rašytoja užrašytų mano prisiminimus į kasetę ir jai pasakodamas savo prisiminimus ir samprotavimus aš sugaišau keletą dienų. Bet greitai persigalvojau ir atsisakiau to pasiūlymo.

Pirma, man reikėjo eikvoti gana daug laiko tam, kad išdėstyčiau ir paaiškinčiau viską, kas su manimi vyko. Antra, net turėdami rankose audiokasetes su įrašytais mano prisiminimais, rašytojai ir žurnalistai įsigudrindavo viską iškraipyti, kas mane labai stebindavo. Be to, iškraipymai būdavo perdedant ar visiškai pakeičiant faktus, arba atvirai meluojant.... Todėl, kai Dmitrijus Baida pasiūlė man pačiam parašyti savo autobiografiją, aš nusprendžiau tai padaryti. Be to, kai aš pradėjau ją rašyti, visa tai peraugo į mano gyvenimo aprašymą ir gyvenimo supratimo išdėstymą. Aš pagalvojau, kad, jeigu kam nors yra įdomus mano gyvenimas ir mano nueitas kelias, tai geriau už mane niekas negalės perduoti to, kas ir kada atsitiko mano gyvenime, ką ir kaip aš galvojau vienose ar kitose gyvenimiškose situacijose, ką aš tuo metu galvojau ir pergyvenau.

Žinoma, viskas, ką aš aprašysiu bus subjektyvu, mane supantis pasaulis bus parodytas taip, kaip aš jį mačiau savo akimis. Bet, nežiūrint to, aš pasistengsiu viską parodyti kiek įmanoma maksimaliai objektyviai. O kad tai yra — mano gyvenimo aprašymas, tai geriau už mane niekas nepadarys. O jeigu kas nors ir bus ne taip, tai jau bus mano padaryti gyvenimo aprašymo netikslumai ir manau, kad tai vis viena bus geriau, negu kieno nors kito padaryti iškraipymai.

 

Svetlana de Rogan-Levašova

Atvirumas

Kodėl aš nusprendžiau parašyti šią knygą? Žinoma, ne todėl, kad save laikau kažkuo ypatinga ar super neeiline. Paprasčiausiai man pasisekė nugyventi ryškų, ne visai paprastą gyvenimą ir, jeigu ši knyga kam nors padės nesijausti vienišam mūsų nuostabiame, bet gana žiauriame gyvenime, reiškia, kad ši knyga buvo parašyta ne veltui.

Mes labai įpratome palengvinti mūsų gyvenimą žodžiais: “To negali būti, todėl kad to negali būti niekada…”, lengvai atmesdami visa tai, kas neįtelpa į mūsų “visų pripažintus, visiems nustatytus” rėmus. Mes labai įpratome tikėti, kad visi žmonės geri ir kad per televizorių rodo “tiktai tiesą”, su kuria, pasirodo, labai patogu gyventi. Na, o visa tai, kas mums atneša (arba tiktai gali atnešti) nepatogumus arba kas netelpa į tą mūsų “sutvarkytą”, be to ir taip perdaug probleminį pasaulį, iš jo išvejama be jokio gailesčio…

Ši knyga būtent apie tokį, pagal bendrą supratimą ne visaiškai “teisingą” gyvenimą… Ši istorija apie “mažą atsiskyrėlę” pasimetusią nesuprantamame ir kartais labai “spygliuotame” žmonių pasaulyje, praėjusią ilgą ir gana “dygliuotą” kelią ir pagaliau atradusią savo tikrąją esybę, gyvenimo ir taip ilgai ją supančių stebuklų supratimą ...

Aš dėkinga savo seneliui už tuos ryškius ir neužmirštamus atsiminimus, kuriais jis pripildė mano vaikišką pasaulį ir tuos nepaprastus stebuklus, kurie, kaip nebūtų gaila, labai greitai pasidarė mano vaikiško gyvenimo “rykšte”.

Aš dėkinga mano tėvui, be kurio pagalbos aš niekada nebūčiau sugebėjusi praeiti savo gyvenimo aukštai pakelta galva, nepalūžusi ir nepraradusi tikėjimo savimi. Be jo meilės ir tikėjimo, mano gyvenimas niekada negalėjo būti toks, koks jis yra dabar.

Aš dėkinga mano mamai už stebuklingą gerumą ir tikėjimą manimi, už jos pagalbą bei ryžtingumą, puoselėjant mano “neeilinius” sugebėjimus.

Aš dėkinga mano nuostabiam sūnui Robertui už galimybę didžiuotis, kad esu jo mama, už jo atvirą širdį ir jo talentą, o taip pat už tai, kad jis, paprasčiausiai, yra šioje žemėje.

Ir aš visa siela dėkinga mano nuostabiam vyrui – Nikolajui Levašovui – padėjusiam man atrasti save mano “pasimetusiame” pasaulyje, davusiam man supratimą viso to, ko atsakymų aš ilgus metus vargingai bandžiau ieškoti, ir atvėrusiam man duris į neįtikėtiną ir nepakartojamą didžiojo Kosmoso pasaulį. Jam, mano geriausiam draugui, be kurio aš šiandiena negalėčiau įsivaizduoti savo egzistavimo, aš skiriu šią knygą.

 

2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienį, Prancūzijoje buvo niekšiškai nužudyta Svetlana Levašova – akademiko Nikolajaus Levašovo žmona, ištikima draugė ir bendražygė. Labai skaudu, kai menkystos įsigudrina nužudyti protingus ir gerus žmones, kurie tarnauja idealais kitiems žmonėms…

Tas šeštadienis mums visiems tapo juoda, baisia ir tragiška diena. Nevilties ir lūdesio diena. Diena, kai mes visi tapome našlaičiais. Diena, kai žmonijos priešai iš mūsų gretų išplėšė patį šviesiausią Žmogų. Geriausią ir labiausiai nusipelnusį iš visų gyvenusių. Tą dieną priešai niekšiškai ir šaltakraujiškai užmušė Svetlaną Levašovą, akademiko Nikolajaus Levašovo mylimą žmoną, ištikimą draugą ir patikimą bendražygį. Niekšiški ir bailūs nelabieji sudavė smūgį pačiam brangiausiam! Būtent nelabieji, nes tik bailūs ir niekšiški padarai naikina moteris ir vaikus, kai jie negali susitvarkyti su vyrais.

Protas atsisako tikėti tuo, kas atsitiko, bet širdis sustingo. Ji žino ir maudžia nuo nepakeliamo skausmo ir ilgesio. Nelaimė atėjo nelaukta. Svetlana mums pasakojo apie savo “Atvirumą”, kad nekenčiantys visko, kas gyva ir šviesu Žemėje, pirmiausia naikina pačius geriausius. Ir štai, dabar, jos taip pat nebėra su mumis. Žmogaus, kuris su meile ir užuojauta mums nešė Tiesos, Išminties ir Supratimo žodį, kad mes praregėtumėme ir taip pat pamatytumėme Šviesą, ir siektume jos, ir dėl jos kovotumėme.

Lik sveika, Svetlana! Šviesus, drąsus ir tvirtas Žmogau! Tu mums parodei Kelią ir padėjai rasti Tiesą. Prisiminimas apie tave mūsų širdyse išliks amžinai. Mes iš visų jėgų stengsimės būti verti Tavo gyvenimo ir kovos...

 

Autobiografinė kronika

2 Tomas. Gera amerikiečių šaly gyventi…

Gimęs ir pragyvenęs virš trisdešimties metų TSRS, prieš išvažiuodamas į JAV buvau visiškai įsitikinęs, kad socialistinė santvarka buvo sukurta socialinių parazitų, kurių tikslas buvo sunaikinti pačią geriausią nacijos dalį — stiprius žmones, kaip apie juos sakoma Toroje ir Biblijoje, ir tokiu būdu sulaužius nacijos nugarkaulį, visus kitus paversti vergais. Mokydamasis Charkovo universitete aš gana detaliai išstudijavau visus pirminius marksizmo-leninizmo šaltinius ir buvau, kaip ir daugelis kitų, TSRS propagandinės sistemos užhipnotizuotas ir zombuotas. Bet ir toje hipnozės būsenoje pasąmonės lygmenyje jie nesugebėjo manęs visiškai kontroliuoti... Pačią tos parazitinės sistemos esmę aš supratau tik tada, kai svarankiškai pradėjau tyrinėti supančią aplinką, kai atradau savus vystymosi metodus, ir atlikau savo paties smegenų kokybinį pertvarkymą, tokiu būdu aš sugebėjau išsivaduoti iš parazinių psi-generetorių poveikio į mano sąmonę. O iki tol aš galvojau, kad gerą idėją iškraipė karjeristai ir biurokratai. Koks gi naivus aš tada buvau!!! Kai aš tai supratau, iš visų jėgų pradėjau kovoti su ta parazitine sistema, apie ką aš jau rašiau savo biografinės chronikos pirmame tome...

Išskrisdamas iš TSRS, aš buvau įsitikinęs, kad pagaliau pasisekė ištrūkti iš „blogio imperijos“ į laisvą pasaulį — į Ameriką! Aš galvojau ir norėjau tikėti tuo, kad už „geležinės uždangos“ egzistuoja tikra, o ne tariama žmogaus laisvė!.. Tai, kad aš atsidūriau JAV ir dėl visos eilės aplinkybių ten pragyvenau beveik penkiolika metų, aš asmeniškai vetinu didele sėkme ir realia gyvenimiška pamoka, kurios neįmanoma gauti teoriškai. Reikia realiai šalyje pragyventi daug metų, bet pragyventi ne kaip turistas, o kaip tikras tos šalies gyventojas... Pasakojimai apie visa tai ir dar apie daug, daug ką bus šioje knygoje, bet man norisi jau dabar pasakyti, kad jokios laisvės JAV aš neradau! Priešingai, pamačiau kitą parazitinę sistemą, kai žmones paversdavo faktiškais vergais tuo metu, kai jie manė esantys visiškai laisvi. Laisvi tik viename — besąlygiškai vykdyti savo šeimininkų valią! Nepaklusnumo atveju ramybės drumstėjai sunaikinami labai greitai... Ir neaišku, kas geriau, būti vergu ir žinoti (kaip TSRS) arba būti vergu, bet manyti, kad esi laisvas (kaip JAV ir likusiame „laisvajame“ pasaulyje)! Bet kas nuostabiausia, ir vienur, ir kitur, žmones vergais pavertė vieni ir tie patys žmonės …

Autobiografinė kronika

3 Tomas. Gyvenimas tęsiasi...

3-me tome tęsiamas pasakojimas apie penkiolikos metų trukmės gyvenimo periodą su šeima JAV. Išvažiuodamas iš TSRS, jis Amerikoje tikėjosi rasti tai, apie ką tiek daug visur rašo, apie ką nepavargdamos tvirtina visos MIP (Masinio Informavimo Priemonės) - laisvę! Laisvę nuo persekiojimų už nuosavas mintis, laisvę nuo totalaus vertimo daryti tą, ką nori kai kurie žmonės, kurie galvoją esantys visų valdovais; laisvę nuo bandymo primesti nemokšiškumą ir protingų gyvūnų mentalitetą. Bet, dideliam nusivylimui ir nuostabai, Valstijose jokios laisvės nebuvo nė kvapo. Pokalbiai apie laisvę yra! Bet tai tik kalbos. Pačios laisvės ten jau seniai nebėra. Ta šalis pasirodė esanti jau maždaug prieš šimtą metų galutinai pavergta socialinių parazitų. Ir atitinkama tvarka ten buvo įvesta jau tada. Paprasčiausiai, apie tai niekas ir niekada nekalbėjo, amerikiečiams iki pat šiol atrodo, kad jų gyvenime nieko blogo nevyksta. Tikrovėje, JAV jau seniai nustatytas gana griežtas, autoritarinis režimas, kuris žmones faktiškai paverčia paklusnia protingų, bemokslių ir nuolankių gyvūnų banda. O visa laisvė ir demoktarija egzistuoja tik kino filmuose, kurie be perstojo demonstruojami per televizorių ir kino teatruose. Gyvenime ten viskas visiškai kitaip. Ir autorius tuo įsitikino asmeniškai …

2012 m. birželio 11 d.

Žuvo Nikolajus Levašovas


Amžina šlovė Didžiajam Rusui!

Žuvo Nikolajus Levašovas

RuANo redakcija

2012 metų birželio 11 d. vakare iš gyvenimo pasitraukė Nikolajus Viktorovičius Levašovas, iškilus rusų mokslininkas ir rašytojas, geras ir sąžiningas žmogus. Jo fizinis kūnas žuvo ne dėl senatvės, ne dėl ligų, ne dėl civilizascijos “gerovės”. Jam buvo tik 51 metai, jo sveikata buvo pavydėtina. Jis krito kovoje su Blogiu, taip pat, kaip ir SVETLANA prieš 1,5 metų – jo mylima žmona, kovų bendražygis, ir vienas iš nedaugelio jo tikrų draugų. Fizinio kūno mirtis nereiškia paties Žmogaus mirties, todėl nėra jokių abejonių dėl to, kad Nikolaj Levašov nė minutei nenustos kovojęs su Žmonijos priešais, ką jis daro jau virš 25 metų. Visi, kas susipažino su jo nuostabiomis knygomis ir publikacijomis, jau nebegalės gyventi kaip abejingi “gromuliuojantys gyvuliai”, lėtai, bet užtikrinančiai merdėjantys nuo visiems primestų civilizacijos “gėrybių”. Tie žmonės tikrai tęs Nikolajaus Viktorovičiaus pradėtus darbus, kovos už savo Tėvynės atgimimą, už civilizacijos ir visos planetos išgelbėjimą. Kiekvienas žmogus, kuris pradeda mąstyti, išsivaduoja iš Tamsiųjų Jėgų poveikio, kurios šiuo metu yra okupavusios mūsų Žemę. Kiekvienas žmogus, kuris vėl pradeda naudotis savo Protu – tai mūsų nedidelė Pergalė! Ir kuo daugiau turėsime tokių Pergalių, tuo greičiau Žmoniją sugrąžinsime į Aukso Amžių! Rusų Visuomeninio Judėjimas ”Atgimimas. Aukso Amžius” dalyviai ir toliau vieningai kovos kartu su savo lyderiu Nikolajumi Levašovu iki pilnos ir galutinės Pergalės! Prisiminimas apie jį visada išliks sąžiningų žmonių širdyse...